PADOVANOK SAU ROJU

Dėkingumas


Nėra žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą pirmiesiems savo skaitytojams. Jūs suteikėt man pasitikėjimo, kurstėt aistros liepsną, pažadinot norą tapti geresne, išmintingesne, paskatinot rašyti ir kurti. Ačiū už jūsų ašaras ir šypsenas, už nuoširdžius jausmus, už jūsų širdis ir sielas. Už tai, kad priėmėt mane tokią, kokia esu.
Nėra žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą pirmiesiems savo skaitytojams. Jūs suteikėt man pasitikėjimo, kurstėt aistros liepsną, pažadinot norą tapti geresne, išmintingesne, paskatinot rašyti ir kurti. Ačiū už jūsų ašaras ir šypsenas, už nuoširdžius jausmus, už jūsų širdis ir sielas. Už tai, kad priėmėt mane tokią, kokia esu.

Pratarmė
Visiškai nesunku parašyti knygą.
Bet kuris pažangesnis moksleivis be ypatingų pastangų atlieka namų užduotis. Pavyzdžiui, sukuria rašinį. Aš pati dar nepamiršau, kaip tai daroma. Svarbiausia – apsikrauti knygomis, žurnalais, straipsniais, užrašais reiškiama tema; viską perskaityti, „išsunkti“ pagrindinę mintį, idėją, surinkti pasakojimo „griaučius“, o paskui „apauginti mėsa“, pasitelkiant protingas išminčių ir klasikų mintis...
Jau 12 metų nesiliauju stebėtis, kaip meistriškai mano vyresnėliai sūnūs naudojasi naujausių technologijų 2 kompiuterio ir interneto – pastangomis. Jiems jau nebereikia nei į biblioteką vaikščioti, nei knygų puslapius vartyti – specialios paieškos programos (apie jas žino ir sėkmingai tuo naudojasi net ir mano jaunėlis, septynmetis Amariukas) jiems sutiekia visą reikiamą informaciją bet kuria tema; tereikia sumaniai „sudėlioti“ ir sujungti mintis ir... štai šedevras!
Mano rašiniai mokykloje buvo geriausi klasėje – išsiskyrė originalumu, giliomis mintimis. Labai gaila, kad per valstybinius egzaminus kažkas pavogė mano rašinių sąsiuvinį.
Kai iškėliau sau tikslą parašyti pirmąją knygą, nuolat galvojau, kur ir kaip atrasiu reikiamą sistemą ir metodiką, padėsiančias teisingai sukurpti tekstą. Gal pasiieškoti specialaus vadovėlio? Buvau įsitikinusi, jog būtina pasimokyti ar bent susipažinti su knygų rašymo menu. Apie tai klausinėjau savo pažįstamų, kurie, mano manymu, galėjo ką nors patarti.
Keletą knygų, galinčių man padėti, aš tikslingai nusipirkau knygyne. Tačiau, jas perskaičiuos, pasidarė dar neaiškiau, kaip vis dėlto parašyti savo knygą? Kaip parašyti knygą, kurios pavadinimą Svajok ir veik, jau seniai buvau sugalvojusi? Juk jos herojė esu aš pati, o siužeto vingiai tik man vienai žinomi.
Kokios rašymo sistemos ir metodikos turėtų man padėti perteikti jausmus, kuriais gyvenau ištisus 40 metų, – kentėdama ir mylėdama, gimdydama ir auklėdama vaikus, įgydama patirties ir gyvenimo išminties?
Intuityviai jutau, jog visa, ko man reikia, – pažvelgti į save pačią, įsiklausyti į savo širdį, pasitikėti savo protu: juk jie siunčia man ženklus ir signalus, nurodančius mano priedermes iš aukščiau. Bet tai ir buvo visų sudėtingiausia.
Tačiau sudėtinga – nėra neįmanoma. Ir tuo atveju padėjo man tikėjimas.
Tikėjimas, kad kada nors būtinai parašysiu knygą. Gal ir vidinis įsitikinimas, kad tai padaryti man skirta, lemta, „kažkur užrašyta“. Kas tai padarė? Kada? Kodėl? Tikėjimas ir įsitikinimas, kad mano patirtis gali būti vertinga ir padėti kažkam, ko aš dar nepažįstu, bet galiu padėti.
Tiksliai suvokiau, kad noriu perduoti žmonėms tai, ką pati supratau, – atsakymus į klausimus, kurių pati taip ilgai ieškojau. Ne dalydama sausas teorines rekomendacijas, mokslinių stebėjimų ar laboratorinių tyrimų rezultatus, bet perteikdama asmeniškai ir atvirai, kaip ir daugybėje savo dienoraščių įrašų – vaikystėje, jaunystėje ir dabar.
Šiomis dienomis vienas mano draugas pasakė neįtikėtiną naujieną – aš priklausau vienam procentui tam tikrų žmonių visame pasaulyje! Mano susidomėjimas buvo beribis.
Tai, ką aš dariau visą savo sąmoningą gyvenimą, niekieno neskatinama, bet vedama kažkokios vidinės būtinybės, nenumaldomo noro užrašyti savo jausmus, mintis, įvykius, – tai daro tik vienas procentas pasaulio žmonių! Šių žmonių likimas išskirtinis.
Sakoma, jog nuo likimo nepabėgsi. Aš ir nesirengiu savo likimo išsižadėti.

P.S. Mielas skaitytojau! Laikai keiciasi! Pagal blogo lankomuma matau, kad yra daug zmoniu, kurie noriai "cia" ateina! Sugalvojau paklausti jusu nuomones- ar idomu butu skaityti internete mano knygas? Buciau labai dekinga, jeigu gauciau atsiliepimu, patarimu, klausimu... Nebukit pasyvus. Bendraukim!
Su meile Inga dream