PADOVANOK SAU ROJŲ - PRATESIMAS

Kūrybos kančios

„Pasigailėk tų, kurie nedrįsta paimti į rankas plunksnos ar teptuko, kalto ar kokio kito įnagio, manydami, jog kažkas kitas jau atliko šią priedermę anksčiau ir geriau; pasigailėk tų, kurie nesijaučia esą verti įžengti po palaimintais Meno skliautais.“

(Paulo Koelho, Mago dienoraštis, p. 193)

2008 05 20, antradienis, 14.43

Kūrybos kančios. Jų nepalyginsi su dantų skausmu, su pirmąja meile... Jos panašios į pagrindinių gyvenimo klausimų – „Kas aš, kam gyvenu, kokia mano paskirtis?“ – paieškas.

Be paliovos kankina daugybė klausimų: kaip tie, kurie tapo didžiais, sužinojo esą didūs? Ar buvo kokių nors ženklų, simptomų, pranašysčių?

Kaip tie, kurie šiandien yra pripažinti ir įžymūs, sužinojo, turį talentą (rašyti, tapyti, nugalėti, užjauti), ir jei pasinaudos juo, neišvengiamai taps įžymiais?

Pavyzdžiui, Žana d’Ark išvydo reginį, tad kad Prancūziją išgelbės Orleano Mergelė.

Beprotiškai atjaučianti Žanos širdis troško padėti savo tėvynei. Kankindamasi dėl gimtosios žemės nelaimių, ji persikeldavo į reginių pasaulį. Sykį Žana išgirdo, kad archangelas Mykolas, šv. Margarita ir šv. Kotryna kviečia būtent ją atlikti pasiaukojamą žygdarbį savo tėvynės labui. Neįtikėtinai tiksliai ji įvardijo savo tikslą: išvaduoti Orleaną ir Reimse karūnuoti dofiną. Dievo Motinos pasirodymas galutinai įtikino Žaną, jog jai skirta toji garbinga priedermė.

Kaip Tolstojus tapo Tolstojumi, o Hugo – Hugo? Kokius šventuosius išvydo Vasnecovas, Mikelandželas, Rubensas, Rembrantas?.. Kas juos įtikino, kas jiems įkvėpė įsitikinimą, kad jie taps istorija; kas garantavo jų sėkmę, šlovę, pripažinimą?

Salvadoras Dali, įkvėptas savo mūzos Galos, tapė ir kūrė, apimtas neįveikiamos aistros... Ar jį tada suprato draugai, kolegos, amžininkai? O ar teisingai supranta dabar – kur atsakymas?

Ar galim šiandien įsitikinę teigti, kad teisingai suprantame Dostojevskį, Bulgakovą? Ar mąstė šie didieji žmonės, kad apie juos galvos kiti, kai perskaitys jų kūrinius?

Žmogus – vienintelis sutvėrimas žemėje, kuris ne tik mąsto, bet ir sąmoningai suvokia faktą, kad mirs.

„Būtent mirtis skatina kurti visa, kas yra geriausia žmogaus gyvenime.“

(Paulo Koelbo, p. 178)

„Žinodamas, kad jo dienos suskaitytos, kad tą akimirką, kai jis mažiausiai tikisi, viskas baigsis, jis, beje, pakyla į kovą, vertą nemirtingos būtybės. Ir ta, kas kitiems žmonėms atrodo tik tuščia puikybė, – tas pastangas išlikti savo vaikų atmintyje, kūriniuose, padaryti taip, kad jo vardas pergyventų patį žmogų, – aš laikau žmogiškos vertės kvintesencija.“

Taigi galima teigti, jog būtent suvokimas, kad mirtis neišvengiama, privertė sukurti visus išvardytus klasikos ir pasaulinės kultūros šedevrus. Tarkime. O kaip visi kiti? Nejaugi rengiasi amžinai gyventi, jei neskuba kurti? Ne, priežasties reikia ieškoti kitur.

Nedaugelis žino, kad gyvenimų per mūsų amžių buvo tūkstančiai. Todėl toks begalinis gyvenimo troškulys?

Didžiulis troškimas, ir didžiulė gyvenimo patirtis. Jis gyvena mumyse nepriklausomai nuo mūsų kūno ir atminties apie gyvenimą – taip mes patys nusprendėme, kaip „gyventi“ eilinį kartą laisva valia pasirinkimo. Kad nepaklustume ir nesusipainiotume savo naujojo kūno labirintuose ir tamsybėse ir su savo išmintinga siela susišnekėtume, buvo nuspręsta palikti juos siejančią giją – jausmus. Jie turi tapti tikraisiais pagalbininkais, kai norėsime pralenkti save „vakarykštį“ ir žengti praregėjimo ir dvasios evoliucijos keliu.

Vieni tą giją vadina „jausmais“, kiti „emocijomis“ – ne tai svarbiausia, esmės tai nekeičia.

Į šį gyvenimą atėjome deramai „sukomplektuoti“: siela – išmintinga, kūnas – naujas, širdis – karšta, atmintis – švari, stipriems jausmams, o svarbiausia, beribei meilei, joje slypi tikroji žmogaus paskirtis. Dėl jos pasirenkame naują gyvenimą.

Tam ateiname į šią Žemę. Meilės ieškome Žemėje.

Meilė glūdi mumyse pačiuose – mes ją patys savyje pažadiname, jos sklidini tampame.

Kur MEILĖ, ten ir LAIMĖ. Kur LAIMĖ, ten ir DIEVAS, Kur DIEVAS, ten – TIKĖJIMAS.

Rašytojai, mokslininkai, dailininkai tikėjo, kad jų gyvenimo tikslas – rašyti, tirti, tapyti... Begalinė aistra, apėmė jų širdį, teikė peną jų kūrybai. Jie negalėjo nekurti. Todėl ir kūrė.

Ar jie mąstė apie tai, ką apie jų kūrybą galvos kiti? Manau, kad mąstė. Galvojo ir nutuokė, kad dauguma nesupras ir neįvertins.

Kodėl, tarkim, rašė toliau? Todėl, kad tikėjosi, kad vis dėlto atsiras ta MAŽUMA, kuri susimąstys ir supras, o supratusi įvertins kaip svetimą patirtį, artimą savam likimui, gyvenimui, idėjoms, kurie galėtų padėti... Ir juk padėdavo! Ir kokiai daugybei žmonių dar padės!!!

Kodėl aš taip manau? Todėl, kad pati nuolat apie tai GALVOJU!

Galvoju kasdien, jau daugiau nei pusmetis, kodėl aš nusprendžiau, kad privalau rašyti? Nes mano patirtis, man neįkainojama, kam nors pravers. Nes mano mintys šiandien mane jaudinančiais klausimais susilauks atgarsio žmonių širdyse, nors ir tų žmonių bus mažuma!

Taigi mažuma? O kas pasakė, kad mažuma, o ne didžioji dauguma? Ar maža mūsų laikais žmonių, trokštančių tikros laimės, begalinės meilės, išminties jaunystėje (jaunatviškos išminties), beribės laisvės – minčių pasirinkimo, poelgių – ne senatvėje, o atėjus brandai, kol dar nestinga jėgų, sveikatos ir noro ta laisve pasinaudoti...

Man niekas nieko neaiškino, beje, aš ir pati nelabai klausinėjau. Ieškojau pati. Dvejonės, klausimai, mintys... Kiekvieną dieną „Visa esmė mintyse“, – kažkada yra pasakęs L. Tolstojus.

Ir aš dabar taip manau. Ir anksčiau, dar maža būdama, taip pat mokiausi mąstyti ir užrašinėti savo „mintis“. Būtent šie užrašai šiandien mano ginčų ir klausimų objektas – kam to reikia, kas tai skaitys? Kas iš to, jei vienas kitas perskaitys, ką vertinga atras skaitytojas, juk Dievo pasakyta: „<…> jei Aš liudiju Pats Save, tai Mano liudijimas nėra tiesa“ (N. T., p. 193)

Mane „išaugino“ klasikai. Iš jų mokiausi išminties, kantrybės, nestandartinio mąstymo. Mokiausi nesibijoti būt nepripažinta, nesistengti įtikti: pasiduoti gyvenimo negandoms, madai ir negyventi tik šia diena...

Veikiami jų kūrybos, formavosi mano charakteris, asmenybė, garbės, dorovės, ištikimybės, lyderystės ir didvyriškumo supratimas.

Dešimtoje klasėje (1984 m.) parašiau rašinį, kurį tiesiog stebuklu išsaugojau juodraščių sąsiuvinyje.