"ZMONES".2009.04.09

Kai kalbiesi su ponia Inga KRUKAUSKIENE (42), patiki, kad jei labai nori, gali pasiekti viską: uždirbti milijoną, susilaukti trokštamos dukters, pasistatyti dvarą - gyventi taip, kad į paprastą mandagumo klausimą “kaip sekasi”, kaip ir ji atsakytum: “nuostabiai”, “fantastiškai”, “dieviškai”. Net drąsūs pareiškimai, jog parašyta knyga taps bestseleriu, o dukra taps žvaigžde, iš jos lūpų skamba beveik įtikinamai, nes ši moteris pati tuo tiki!


Artimi ponios Ingos bičiuliai pastebi, kad pastaruoju metu ji labai pasikeitė. Jaunatviška keturių vaikų mama pajuto turinti dar vieną Dievo dovaną – poetės talentą. Tai verslininkę privertė perkainoti vertybes, į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Netrukus pasirodys jau ketvirtoji knyga, kurią, kaip ir kitas ji pasirašo ne tik kūryboje naudojamu savo pseudonimu “Inga Dream”.

Prasitarėte, kad šiuo metu rašomą knygą ketinate pavadinti “Ko nori moteris, to nori Dievas”. O apie ką šiuo metu svajojate pati?

Norėčiau su visais pasidalyti savo sėkmės paslaptimi ir kaip būti laimingu. Kai manęs klausia, kaip gyvenu, visuomet, net jei taip ir nėra, sakau: “Puikiai”. Kartais žmonės šypsosi ne todėl, kad jiems gera, o dėl to, kad pagalvoja, kaip jų nuotaika atsispindės kitų veiduose. Jei stengiesi, kad viskas būtų puiku, taip ir bus. Matyt, aš gimiau su intencija, kad man viskas privalo būti gerai. Taip ir jaučiuosi. Noriu su kuo didesniu kiekiu žmonių pasidalyti ta paslaptimi.
Nei vienas gimęs nežinome, koks būsime sulaukęs dvidešimties ar šešiasdešimties. Vieni išmoksta klausyti savo intuicijos ir stebėti ženklus, kiti - ne. Aš perpratau, kaip būti laiminga ir iš ko tai susidaro. Laimės pagrindas – šeima, požiūris į gyvenimą ir tavo misija jame. Esu įsitikinusi, kad mano laimės formulė sutampa su įvairių laimingų ir sėkmingų žmonių visame pasaulyje – matyt, ji visiems vienoda (juokiasi). Būtų dieviška, jei ja galėčiau pasidalyti su visais norinčiais. Reikia padėti žmonėms atrinkti informaciją. Kiekvieno sėkmė ir laimė priklauso nuo aplinkinių. Tam turi įtakos, kokioje šalyje gyveni, su kuo bendrauji. Jei aplinkui vien nuskriaustieji ir pavyduoliai, gal verta savęs paklausti, ar yra kitokių? Nei vienas nuėjęs į Luvrą ar Ermitažą stovėdamas prie Rubenso paveikslo neverda pykčiu, kaip jam tai pavyko: tiesiog gėrimės dailininko talentu ir užsikrečiame tuo grožiu. Jei žmonės pradės bendrauti su sėkmingais ir laimingais, jie užsikrės jų švytėjimu, pozityviu mąstymu.

Per televiziją žiūrėjau susitikimą su nauju rusų ortodoksų bažnyčios patriarchu Kirilu. Kažkas iš jaunimo paklausė, ar nuodėmė žiūrėti televizijos serialus. Jis atsakė, kad nėra matęs nei vieno. Aš taip pat, nes manau, kad jie nepraturtins mano gyvenimo. Juos žiūrėdami žmonės save perkelia į nerealų pasaulį, pradeda gyventi tų serialuose verkiančių turtuolių gyvenimą, o pamiršta savo, tikrąjį. Nes realiame reikia tvarkytis, priimti sprendimus. Menas sukurti tobulą šeimą: daug paprasčiau gyventi kitų laimėmis ir nelaimėmis.

Žmonės sakys: lengva jai kalbėti, kai turi viską.















Su tuo, ką turiu, negimiau. Ir kiekvienas, kuris dabar taip sako, tegul šiandien priima sprendimą, kad jam taip pat būtų lengva. Jei jie nori to, ką turiu aš arba man to pavydi, tegul pasako sau, kad dvidešimt dvejus metus, kaip aš, formuos savo gyvenimą lyg paveikslą, kol liks patenkinti tuo, ką nutapė. Jei esi pats patenkintas rezultatu, laimingi visi. Mano gyvenime buvo visko, ir jis dar nesibaigė. Maža to, noriu, kad ateityje jis būtų septyniasdešimčia procentų geresnis už tą, kurį turiu šiandien. Tai – mano tikslas.

Apie pasiturinčiai gyvenančius sakoma: “Trūksta tik paukščių pieno”. Nejaugi jums stinga ko nors daugiau?!

Vienu metu, kai man atėjo ta mintis apie geresnį gyvenimą, taip pat pagalvojau: dabar man viskas labai gerai, ko daugiau norėti? Kadaise iš policijos išėjau dirbti į tinklinį marketingą tam, kad finansiškai būčiau absoliučiai nepriklausoma. Pirmas geras pajamas gavau prieš vienuolika metų dirbdama “Oriflame”. Tuomet pradėjau pildyti svajones: keliauti po pasaulį, pirkti geresnes mašinas, suremontuoti butą. Kai man pasiūlė dirbti “Vision”, galvojau, kad man ir taip gerai, bet po metų jau turėjau tris kartus daugiau ir pati sau įrodžiau, jog tobulumui ribų nėra: suremontuotą butą iškeitėme į namą, vietoj senų automobilių atsirado naujausio modelio. Pasikeitė kelionių kokybė: pirma mano su vyru kelionė buvo į Ispaniją, pati pigiausia, autobusu, o paskui atsirado Kenija visai šeimai – šešiems žmonėms. Tai – didžiulis skirtumas. Galima kartą per metus sukrapščius pinigų ilsėtis Palangoje, bet galima kelis kartus per metus su artimaisiais keliauti į tolimas šalis. Apskritai turiu svajonę leistis į kelionę aplink pasaulį. Noriu keliauti su vaikų šeimomis, anūkais. Svajoju būti daugiavaikiškiausia močiutė (juokiasi)!

Nejaugi jūsų šeimoje nebuvo jokių krizių?

Aišku, buvo! Apie tai rašau knygoje. Žinote, ką reiškia tas dabar toks populiarus žodis “krizė”? Išvertus iš graikų kalbos – “teismas”. Jei esame nepatenkinti savo gyvenimu, prašykime kuo dažnesnių krizių. Kodėl? Nes kuris linkęs žlugti, per krizę greičiau suklups, o stipriausi suklestės. Pasikeitimai neįmanomi be skausmo, išbandymų. Tik tokios ekstremalios sąlygos žmogų priverčia judėti. Sėkmingi – ne tie žmonės, kuriems laimė nukrito iš dangaus. Už viską reikia mokėti, kartais - bet kokia kaina. Nereikia pavydėti turtų, reikia siekti laimės jausmo. Turtingas – tas, kuris moka džiaugtis, turėdamas tą, ką turi. Gal jis neturi pinigų, bet turi nuostabią šeimą, daug vaikų. Galbūt dėl jų reikia pasistengti gyventi finansiškai laisviau.




















Šalia jūsų turi būti labai stiprus žmogus…

Žmogus – tai ne vyras ar moteris, o jiedu kartu, viename. Daugelis mano, kad laimė – tai karjera, pinigai, turtingas sutuoktinis. Tačiau iš tiesų tikra laimė – būnant kartu, sukuriant šeimą, gimdant vaikus. Įrodyta, kad moteris visapusiškai, visokeriopai stipresnė už vyrą. Vyrui svarbiausias gyvenime sprendimas – kokią moterį jis ves. Jei ji bus protinga ir dora, širdinga ir natūrali, tai ir jų gyvenimas susiklostys puikiausiai, tuose namuose viešpataus džiaugsmas. Sakoma, kad namai – veidrodinis moters atspindys. Šimtą kartų tuo įsitikinau!


O ką apie tai mano jūsų vyras?

Raimundas – tikra mano antra puselė! Jis mane lepina, džiugina. Esu dėkinga, kad nepavargsta kartoti: “Ingulka, rojus mūsų namuose – tavo nuopelnas”. Tai man sako iš ryto, per pietus, vakare – nuolatos. Mudu neskaičiuojame, kas ko daugiau dėl mūsų šeimos padarė. Vyras skuba vakare namo, nes ten esu aš ir vaikai. Jam namie taip gera, kad nesinori niekur nusukti. Mūsų vaikai nori būti namuose. Per skaipą bendrauju su vyriausiuoju sūnumi Aivaru, kuris studijuoja Amerikoje. Jis sako: “Dieve, kaip noriu namo, kaip man ten gera”. Namai – mūsų rojus.
Jei neturėčiau tokio vyro, nebūtų ir tokios manęs. Jei jis nebūtų tikra mano puselė, niekada nebūtume visuma. Gerai, kad per tiek metų mes tai supratome. Norime kartu gyventi šimtą metų. Dvidešimt jau nugyventa, liko keturis kartus daugiau – yra dar kur tobulinti santykius, kurti septyniasdešimt procentų gerovės (juokiasi). Mano ir vyro - tos pačios svajonės. Mums labai rūpi vaikų ateitis, svajojame apie anūkus. Netrukus mūsų katė Pūkė susilauks kačiukų. Pamatytumėte, kaip mes tuo džiaugiamės! Tai kas bus, kai lauksime anūkų (juokiasi)?

Su vaikų ateitimi siejate grandiozinius planus: norite juos matyti žvaigždėmis ir prezidentais. Ar tokios tėvų svajonės jiems - ne per didelis krūvis?

Sėkmė ateina tik tada, kai darai tai, ką mėgsti. Jei tau patinka tai, kuo gyveni, tai ne našta, ne krūvis, o variklis. Tai energija, kuri tave kelia iš lovos, kūnui suteikia energijos, veide laiko šypseną.
Mažos svajonės neįkvepia. Kaip neįdomu būtų pradėti svajoti, kad Airė Armantė baigtų aukštąją mokyklą! Man tas pats, kaip ji mokysis, nes žinau, kad toli gražu ne geri pažymiai žmonėms gyvenime padeda tapti sėkmingais ir laimingais. Aš mokykloje buvau pirmūnė, bet visi kiti, kurie mokėsi taip pat gerai kaip aš, tikrai dabar negalėtų pasakyti, kad gyvena sėkmingai. Skaičiau knygą apie Rusijos oligarchus: visi jie buvo prasti mokiniai. Svajoju, kad vaikai būtų laimingi, kad jiems persiduotų mano filosofija. Atžalos užsikrėtę mūsų su vyru požiūriu į gyvenimą, tradicijomis ir taisyklėmis. Turiu vilties, kad jie bus tokie pat laimingi kaip mes. Jiems turiu dar vieną reikalavimą – kad jie būtų laimingesni už mus (juokiasi)!

Ir jie nemaištauja?


Kai kartais vaiku paprasau ko nors ir sulaukiu “nenoriu”, bandau paaiskinti,kad jos suprantu, kad kai buvau tokia maža kaip jis, į visus tėvų prašymus atsakydavau “nedarysiu ir nenoriu”, nors tuo pačiu metu jau eidavau, kur jie liepia. Tai būdinga visiems vaikams. Daug bendrauju su mažesniaisiais Aire Armante ir Ainaru. Jų “negaliu” auklėju primindama žmogaus be rankų Tony Melendezo istoriją. Jis gimė be rankų, bet nuo vaikystės svajojo groti gitara ir to pasiekė: išmoko ja skambinti kojomis! Tą filmą parodžiau vaikams. Sakiau, pažiūrėkite istoriją, po kurios daugiau niekuomet gyvenime negalėsite sakyti, kad no nors negalite.

Kaip susidorojame su žodžiu “nenoriu”? Airei sakau, kad tokios mergaitės negimdžiau, kuri ko nors nenorėtų, tai ne mano dukra (juokiasi).

Jūsų mažųjų dienos užimtos labiau nei kai kurių suaugusiųjų…

Štai kaip jie gyvena: pirmadienis. Devintą vaikai nuvežami į mokyklą, dvyliktą Airė - į Balio Dvariono muzikos mokyklą: ten – muzikos ir dainavimo pamoka pas mokytoją Danutę. Pusę dviejų ji ir Ainaras keliauja namo, nes trečią pas juos atvažiuoja aktorinio meno specialistė Sonata, kuri su vaikais dirba dvi valandas. Penktą valandą dukra turi būti mieste mažųjų modeliukų užsiėmimuose, o Ainariuša keliauja į pramoginių šokių repeticiją. Antradienį laukia Vietnamo tradicinio kovos meno “Niat-nam” užsiėmimai, į kuriuos eina abu mažieji, o po jų – baseinas. Trečiadienis jiems - panašus į pirmadienį. Ketvirtadienį Airei – solfedžio pamoka B.Dvariono muzikos mokykloje, po to baseinas, “Niat-nam”. Penktadienį jai vėl reikia į muzikos mokyklą, šeštadienį – į modeliukų užsiėmimus. O sekmadienį abu eina į sambo treniruotes! Kai Ainaras grįžo iš dziudo ir sambo varžybų užėmęs antrą ir trečią vietas, užsimanė tuo užsiimti ir Airė (juokiasi).

O kur lėlės, mašinytės, žaidimai smėlio dėžėje?

Vieną rytą prabudusi dukra klausė, kodėl per savaitę turi tik vieną laisvą dieną: kol nelankė sambo užsiėmimų, tai buvo sekmadienis. Sakiau, pagalvokime, galime visko atisakyti. Pradėjau vardyti: gal ji nebenori dainavimo, aktorystės pamokų, gal o “Niat- nam” ar baseino? Tačiau ji nieko nenorėjo atsisakyti. Kam reikalingi laisvadieniai, jei kasdien užsiimi tuo, kas teikia malonumą? Mūsų vaikai nuo to, ką daro, ne pavargsta, o pasikrauna energijos. Kai per atostogas pas juos neatvažiuoja mokytojos, jie kraustosi iš proto, neranda sau vietos. Vaikščioja po namus ir nuolatos klausinėja, ką veikti.
















Ir jūsų dienų grafikas surikiuotas valandomis?

Sekundėmis (juokiasi)! Kažkada šviesaus atminimo močiutė sakydavo, kad miegočiau, kol esu jauna: ateis metas, kai negalėsiu ir nenorėsiu. Nežinau, ar tiek pasenau, bet pradėjau labai anksti keltis. Tai pailgino mano dieną. Užvakar pabudau trečią nakties – mane pažadino žvaigždė ir gimstantis eilėraštis. Jį užrašiau, bandžiau užmigti, bet nebepavyko. Vakar tikėjausi pamiegoti ilgiau, bet pabuvau penktą, šįryt – šeštą… Diena tampa tokia ilga! Tai tobula!

Visuomet keliosi ne veliau kaip astunta valanda – pabundu kartu su vaikais. Jie – i mokykla, as- prie kompiuterio. Tris kartus per savaite ryte i namus atvaziuoja mano treneris Paulius. Mankstindamasi namuose sutaupau daug laiko. Dauguma zmoniu lankosi sporto klubuose ne tiek del sporto, kiek noredami bendrauti, praleisti laika.Mano vienintelis tikslas sportuojant – islaikyti ir patobulinti kuno formas. Sau ir vaikams pazadejau visada likti jauna (juokiasi). Siandien svieriu tiek, kiek budama penkiolikos, o kuno formos – dar grazesnes (juokiasi). Fizinis kruvis suteikia energijos visai dienai.
Pasportavus prasideda mano diena. Kol vaikai mokykloje, stengiosi jiems paruosti pietus, vaziuoju apsipirkti. Kartais Aire ir sunu gabenu i treniruotes, pamokas, laukiu, kada jie baigsis, vaziuoju susitikti su vaiku mokytojomis, dalyvauju ju pasirodymuose- dienosscenarijus keiciasi ne valandomis, o minutemis...Prie nusistovejusio plano atsiranda papildomu rupesciu. Tarkim, nuo gruodzio menesio su dukryte ruosemes konkursui Maskvoje. Prie to dirbo visa komanda: muzikos, aktorinio meno mokytojos, modeliuku v adove. Reikejo Airei pasiuti nauja suknele, Stano irasu studijoje irasyti daina... Viskam reikalingas papildomas laikas, bet daugiau, sakyciau,-noras! Kadangi as to norejau, buvo tikras malonumas (juokiasi).
Du tris kartus per menesi vaziuoju vesti seminaru i uzseni: Lenkija, Rusija, Ukrajina, Bulgarija ir kitur. Radusi laisva minute rasau.Dazniausiai kuriu naktimis arba anksti ryte.
Vakarais visada skaitau. Pries pora menesiu is naujo perskaiciau Nietzsche „Zaratustra“, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Dostojevskio „Idiota“, visa Jesenino, Majakovskio, Bloko, Puskino, Achmatovos, Cvetajevos poezija.Taciau dazniausiai atsiverciu Biblija.

Labai dvasingai gyvenate! O anksciau ne kartą rašiau apie garsiąsias jūsų puotas.

Pavargau nuo jų... Kiekvienas žmogus su genais gauna privalumų ir trūkumų. Vaikystėje man mama stengdavosi duoti ką galėdavo. Rengė gražiai ir visuomet kartodavo, kad nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus. Tai liko manyje. Rengdama grandiozinius savo gimtadienius norėjau, kad suteikčiau džiaugsmo kuo didesniam ratui žmonių. Puotas rengiau Trakų pilyje, Verkių rūmuose, Vilniaus, Odesos teatruose. Gal tai kraštutinumai? Man pavyko žmones nudžiuginti, bet pajutau, kad tą savo norą išpildžiau ir perpildžiau. Pajutau naują bangą. Dabar savo gimtadienius noriu švęsti egzotiškose šalyse su artimiausių žmonių būreliu. Visi mano gimtadieniai – ir rūmuose, ir kelionėse - buvo ypatingi: tas ir gerai, kad niekada nebūna to paties.

Kažkada žurnalai rašydavo, kad Inga Krukauskienė – dažna vakarėlių viešnia. Nebuvau didelė jų mėgėja, bet kartais lankydavausi, nes nemokėdavau atsisakyti. Tačiau supratau, kad tas nemokėjimas pasakyti “ne” man brangiai kainuoja. Kai dabar mano dienos scenarijus sudėliotas sekundėmis, geriau tą valandą dvi, kurias praleisčiau kokiame nors priėmime, pabūsiu su vaikais. Supratau, kad tai mano gyvenime daug svarbiau. Kovo 11-ąją buvau Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose. Pasijutau daug įdomiau nei kokiame nors ”tūse”. Išėjau kaip su sparnais. Juk tie vakarėliai visi panašūs. Žmonės ten lankosi, kad jų nuotraukas dėtų žurnalai. Man tokios šlovės nereikia. Būti naudinga žmonėms, tautai, kaip nors savo gyvenimu juos praturtinti – dabar tai man yra vertybė.

Beje, puotų neišsižadu! Artimiausia, apie kurią jau svajoju, bus kurio nors iš mano vaikų dieviškos vestuvės (juokiasi)! Ne, ne tuoj, o kada nors (juokiasi). Aišku, kada nors bus ir mūsų dvaro įkurtuvės. Noriu, svajoju, privalau jį turėti savo penkiasdešimtmečiui, nors kol kas nieko toje vietoje, kur jis stovės, nėra – tik svajonė.

Kam jums žiūrėti serialus, kuriame rodomas rožinis gyvenimas – taip gyvenate pati.

Ir kitiems palinkėčiau gyventi ne svetimą gyvenimą, o kurti savo. Tegul kiekvienas parašo kad ir patį absurdiškiausią savo gyvenimo planą – kaip norėtų gyventi sulaukęs, tarkim, aštuoniasdešimties, o paskui tegul imasi jį įgyvendinti. Sakoma, kad sėkmė ir laimė – ne aukščiausias taškas, kurio siekei, o kelias, kuriuo link jo ėjai. Man vis tai - paprasta ir aišku. Noriu padėti žmonėms gyventi gerai ir dar geriau. O norint būti kitiems pavyzdžiu, reikia taip gyventi pačiam! Užsikrėsti laime realu ir įmanoma!